Sinodas šeimai – Vatikano detektyvas

12088188_938244912916496_8883721406495093565_n

Didysis pastarųjų metų Vatikano detektyvas beveik baigėsi – Sinodas šeimai sujudino vandenis ne tik tikinčiųjų bendruomenėje. Intrigų atomazgos Bažnyčioje laukė ir likusi visuomenės dalis. Jau visus metus vyko svarstymai, kas bus su Katalikų Bažnyčios mokymu apie santuoką ir šeimą. Bažnyčia keisis? Artės prie pasaulio, žmogaus, kuriam turėtų tarnauti? Taps jautresnė žmonių skausmui, jų unikalioms situacijoms? Ar Bažnyčia tiesiog statys naujas sienas ir taps dar labiau paprastam, nuodėmingam, silpnam žmogui neįveikiama tvirtovė?

Katalikų Bažnyčia – daugiau nei JAV ir Europa

Iš Vakarų šalių spaudos, ar net iš diskusijų tarp katalikų ir nekatalikų Lietuvoje, gali susidaryti įspūdis, jog Sinodas svarstė tik du klausimus: leidimą išsiskyrusiems bei kitoje civilinėje santuokoje gyvenantiems priimti komuniją bei Katalikų Bažnyčios požiūrį į homoseksualius asmenis. Tenka pripažinti, kad toks Vakarų dėmesys šioms temoms suprantamas:  juk labiausiai skaudu dėl to, kas vyksta arčiausiai. O šios problemos yra šeimų Vakaruose realybė.

Tačiau šis Sinodas – Bažnyčios vadovų susitikimas, kuriame dalyvauja vyskupai iš viso pasaulio. Pasaulis yra daugiau nei Vakarų valstybės, tad ir klausimų, problemų, iššūkių Bažnyčios vadovai turi apžvelgti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos ar net pietų Europos šalims rūpi migracija, ekonominė šeimų padėtis, Afrikos Bažnyčiai reikia spręsti poligamijos bei skurdo problemas ar, tarkime, genderizmo bei LGBT ideologijų, kurios iš didžiųjų Vakarų valstybių yra eksportuojamos šantažu, keliamus iššūkius. Santuoka, šeima, šeimos gyvenimas yra kur kas daugiau nei išsiskyrusiųjų ar homoseksualų problemos. Tad ir pačių vyskupų dėmesys, kitaip nei kai kurių komentatorių, buvo labiau subalansuotas.

Baigiantis Sinodui vyskupai peržiūrėjo ir priėmė dokumentą, kurį sudaro 94 paragrafai. Tik 3 iš jų liečia išsiskyrusiųjų ir antrą civilinę santuoką sudariusiųjų klausimą (84, 85, 86) ir vienas – homoseksualų (76). Šiuose paragrafuose vyskupai dar kartą patvirtino Bažnyčios mokymą ir atkreipė dėmesį į tam tikras sielovadines galimybes, kurias Bažnyčia numato, bet kurias, deja, bendruomenė ne taip dažnai jomis pasinaudoja.

Nepakeistas mokymas ir naujos kryptys

Visa antroji galutinio dokumento dalis yra skirta aptarti Bažnyčios mokymui santuokos ir šeimos klausimais. Pastarasis nepasikeitė. Bet tai neturėtų stebinti, nes nuo pat Sinodo pradžios pats popiežius ne kartą kartojo, jog Sinodas vyksta ne tam, kad Bažnyčia keistų mokymą. Sinodo tikslas buvo atrasti naujas galimybes, naujas kryptis, kaip tą mokymą perduoti žmonėms.

Ir štai, dar kartą aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtindami Bažnyčios mokymą apie santuoką ir šeimą (kad sakramentinė santuoka yra neišardoma, kad santuokinė meilė turi būti atvira gyvybei ir t. t.), vyskupai taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai perspėja nebūti teisėjais susiduriant su konkrečiais žmonėmis. Bažnyčios bendruomenę jie kviečia verčiau būti jautria ir dėmesinga vertinant konkrečias situacijas, kuriose žmonės dažnai kenčia (51).

Kohabituojančios poros, civilinėje santuokoje gyvenančios, mišrios santuokos (kai susituokia skirtingų religijų žmonės), homoseksualūs šeimos nariai, suirusios santuokos, palikti sutuoktiniai, vieniši tėvai, taip pat antroje civilinėje santuokoje gyvenantys – tokiose situacijose atsiduria daugybė žmonių, kuriems Bažnyčios pareiga yra patarnauti. Ir katalikiškoje pasaulėžiūroje, patarnavimas prasideda tuomet, kai pasilenkiama, prieinama prie žmogaus ten, kur jis yra, kaip vyskupai sako – „Bažnyčia prasideda ten, toje realybėje, kur gyvena šeimos“ (55).

Net jei žmogaus pasirinkimai nesuderinami su Bažnyčios mokymu, asmens situacija, troškimas priklausyti katalikiškai bendruomenei gali tapti žingsniu į Bažnyčią ir link Dievo. Pavyzdžiui, tinkamas, jautrus ir nesmerkiantis priėjimas prie kohabituojančių porų gali tapti pakvietimu ir padrąsinimu priimti santuokos sakramentą.

Vis dėlto priėjimas prie žmogaus ir keliavimas kartu su juo visiškai nereiškia, kad Bažnyčia turi keisti, atsisakyti ar prie šiuolaikinės kultūros reikalavimų prisitaikyti savo mokymą. To nedaro ir vyskupai. Bent jau ne šio Sinodo metu. Štai pavyzdys: dokumente nuskamba kvietimas iš naujo atrasti Humanae Vitae, Pauliaus VI encikliką (beje, šį punktą popiežius patvirtino daugumai vyskupų prieštaraujant), kuri yra Bažnyčios mokymo apie žmogaus gyvybę bei kontracepcijos vartojimą santrauka (63). Tačiau tam mokymui perduoti turime rasti naują, įtraukiančią kalbą, kad mokymas taptų ne našta, bet įkvėpimu ir padrąsinimu.

Jautrus, individualus, diskretiškas bei sąžiningas situacijos ištyrimas ir dalyvavimas religinėse praktikose, saugantis skandalo ir papiktinimo – taip galima susumuoti Bažnyčios požiūrį į išsiskyrusių ir antroje civilinėje santuokoje gyvenančių įsitraukimo į katalikišką bendruomenę kelią. Čia vyskupai primena, ką dar Jonas Paulius II pateikė kaip „sudėtingose situacijose“ gyvenančiųjų sielovados kryptį (Familiaris Cinsortio, par. 84). Trumpai tariant, Bažnyčios vadovų siūloma sielovados programa – sąžinės ugdymas bei individualus atvejo ištyrimas. Reikia tik tikėtis, kad toks priminimas vyskupams leis dažniau ir drąsiau imsis atsakomybės ištirti ir palydėti išsiskyrusiuosius jų kelionėje.

Kad žodžiai taptų kūnu

Decentralizacija, didesnė vietos vyskupų atsakomybė sprendžiant klausimus, susijusius su šeimų sielovada, didesnis vietos kunigų įtraukimas – tai pasiūlymai bei vyskupų išsakyti lūkesčiai, apie kuriuos ne kartą skaitėme Vatikano spaudos tarnybos pranešimuose vykstant Sinodui. Dažną kataliką, ypač labiau prijaučiantį taip vadinamai tradicionalistų stovyklai, tokie pasiūlymai neramino. Neva tai žingsnis, atveriantis kelią laisvam Bažnyčios mokymo interpretavimui praktikoje (kunigai dabar galės kam nori dalinti komuniją). Tuo metu novatoriais save vadinantys tikintieji džiūgauja, kad popiežius Pranciškus mažina Vatikano priespaudą vietinėms Bažnyčioms.

Drąsiai galima sakyti, jog tai yra neišsprendžiama įtampa – kaip Bažnyčios mokymą, kuris yra vienas ir galiojantis visiems, nepriklausomai nuo konteksto ar vietinės kultūros, perduoti žmonėms, gyvenantiems konkrečiose ir labai unikaliose situacijose. Popiežius Pranciškus labai aiškiai atstovauja viziją Bažnyčios, kurios vietinės bendruomenės yra savarankiškesnės ir daugiau dalyvauja Visuotinės Bažnyčios valdyme. Susitarimas, įsitraukimas, atsakomybė – atrodo, tokias strategijas pasirinko popiežius šiai įtampai spręsti. Pakeistos Sinodo procedūros, kurios leido vyskupams labiau dalyvauti pozicijos formavime, ar popiežiaus sprendimas dar prieš šį Sinodo susitikimą, supaprastinti santuokos paskelbimo negaliojančia procedūras, yra keli šios decentralizacijos pavyzdžiai.

Toks principas, mano galva, dar labiau pabrėžia Bažnyčios visuotinumą, t. y. katalikiškumą. Taip, kai susitinka 270 Bažnyčios vadovų, kiekvienas su skirtingais rūpesčiais ir požiūriais, kyla didelė įtampa, nes tuose skirtumuose reikia nepaleisti ir to, kas vienija. Bet kaip tik diskusijose išryškėja, yra apibrėžiamas, pakartojamas, paaiškinamas Bažnyčios mokymas. Sinodo tėvai tikrai gerai pasidarbavo, dar kartą patvirtindami šį mokymą ir tuo pačiu pasiūlydami bendras kryptis veiklai, bet palikdami erdvės ir atsakomybės tirti konkrečias situacijas ir jose veikti ne pagal vieną receptą, o jautriai atsiliepiant į konkrečius poreikius.

Katalikų Bažnyčia yra viena Bažnyčia, tad nors praktiniai veikimo būdai gali skirtis, priklausomai nuo vietinės kultūros, moraliniai principai ar tikėjimo tiesos yra tai, kas nepriklauso nuo laikmečio, kultūros ar konteksto. Bažnyčios požiūriu, santuoka ir šeima yra viena iš tų žmogiškųjų realybių, kur susitinka paprastas, kasdienis, buitinis gyvenimas ir antgamtinė tikrovė, kuri apima ir Dievo įsakymus, ir malonės veikimą. Todėl daugiausia, ką gali ir turi pasiūlyti toks visuotinis Bažnyčios susirinkimas: tai pamatinius principus bei atkreipti dėmesį į tam tikras veiklos sritis. O pasirinkti konkrečius veikimo būdus turėtų pačios vietinės bendruomenės.

Tad štai, vyskupai apžvelgė situaciją, kurioje šiandien gyvena šeimos visuose kontinentuose (pirma baigiamojo dokumento dalis), patvirtino ir priminė Bažnyčios mokymą (antra dokumento dalis). Pvz., kad santuoka yra tarp vyro ir moters, tai – nenutraukiamas ryšys, kuriame sutuoktiniai įsipareigoja ir vienas kitam, ir lieka atviri gyvybei. Trečiojoje dalyje pasiūlomos tam tikras strategijas veikimui, tokiam veikimui, kuris, pirmiausia, įtrauktų bendruomenę, ją ugdytų ir padėtų gyventi neatsiskiriant nuo Dievo ir tikinčiųjų bendruomenės. Štai kelios sritys, kurias dokumentas pamini: teisė tikintiesiems mokyti pagal savo įsitikinimus, sužadėtinių ruošimas šeimai, santuokos ceremonija, kaip poros pakvietimas į bendruomenę, sielovada jaunoms sutuoktinių poroms, ugdymas kunigų, diakonų, katechetų ir kitų, kurie dirba su šeimomis ir besiruošiančiais tuoktis.

Politinės kategorijos Bažnyčios gyvenime

Kiekviena paminėta sritis verta atskiro aptarimo ir tam laiko dar bus, nes Sinodas nėra kažkoks baigtinis įvykis, kurio tikslas parengti dokumentą. Dabar svarbu, kad vyskupų, o ir paties popiežiaus žinia nepasimestų politinėje retorikoje ir tarp intriguojančių, skandalingų antraščių.

Mes, užaugę vakarietiškoje, demokratinėje visuomenėje, esame išmokyti mąstyti tam tikromis kategorijomis, tam tikrai politiniais terminais, kurie vienu žodžiu nusako, kuriai ideologinei grupei priklauso vienas ar kitas žmogus. Katalikų Bažnyčia taip pat neretai  yra suprantama kaip tam tikro politinio žaidimo laukas, kur grumiasi kairieji, dešinieji, vienas kitas iš centro.

Sinodo šeimai kontekste šie politiniai terminai tai pat buvo labai plačiai naudojami, norint nusakyti, kas vyko už jau ne taip smarkiai uždarų Sinodo durų. Tad susitiko dvi smarkios ir gilias šaknis Bažnyčioje įleidusios ideologinės grupės – dešinieji, tie radikalūs tradicionalistai, konservatoriai, kurie žūtbūt nori išsaugoti Bažnyčios įtaką ir galią, o per tai ir kontrolę žmonių gyvenimams, ir kairieji – tie modernūs, jaunatviški, jautrūs ir tolerantiški Bažnyčios vadovai, kurie yra Bažnyčios gelbėtojai, priartinantys ją prie realių žmonių ir jų problemų. Kiti sakytų, jog susitiko vertingos Bažnyčios tradicijos saugotojai ir Bažnyčios ir jos tradicijos išdavikai. Mąstant tokiomis kategorijomis, priimti tam tikrą poziciją yra lengva. Tiksliau, pozicija priimama jau iš anksto, ir visai nesvarbu, kas vyksta ar kas yra sakoma čia ir dabar.

O jei atsisakytume žiūrėti į Sinodą kaip į tam tikrą politinį žaidimą? O jei paklausytume paties popiežiaus, o ne tik to, ką apie jį žiniasklaida rašo? Juk atidarydamas Sinodą Pranciškus akcentavo, jog šis susirinkimas „nėra konferencija (..), nėra parlamentas ar senatas, kuriame sudaromi sandoriai, ar siekiama kompromiso“? Sinode nėra laimėtojų ar pralaimėtojų. Tai yra „keliaujančios“, „klausančios“, „ tikėjimo akimis į realybę žvelgiančios“ Bažnyčios atspindys. Bažnyčios, kuri išlaiko „doktrininę išmintį“ ir tuo pačiu nuolatos kursto „sielovadinį karštį“.

Net neabejoju, kad Popiežiaus Pranciškaus posinodinis dokumentas, kurio greičiausiai sulauksim, neišspręs įtampos tarp „teorijos“ ir „praktikos“. Ir toliau bus progų diskutuoti ir klausti, abejoti ir mąstyti, kaip Bažnyčios vadovų pasiūlymus įgyvendinti kasdienėse veiklose. Bet juk kaip tik tam mums Dievas davė ir protą, ir kūrybingumą.

 

Nuotrauka Zenit naujienų agentūros.