Popiežiaus savaitė: grįžti prie šaltinio


,,Mes esame gyvieji akmenys, iš kurių sumūryta Bažnyčia. Tik ar tai mes suprantame? Ar suvokiame ką tai reiškia? „Kiek krikščionių šiandien žino kas yra Jėzus Kristus, kiek žino kas yra Tėvas? Nes juk mokame „Tėve mūsų“ maldą. O ką žinome apie Šventąją Dvasią. „Taip, taip, žinau, tai balandis“. Čia ir baigiasi visas žinojimas. Bet juk Šventoji Dvasia tai Bažnyčios gyvybė! Tavo ir mano gyvybė!“. 

Šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai, išsakyti lapkričio 9-osios dienos homilijoje, kreipia apmąstyti pačias gilumines priežastis bei šaltinį krikščioniško katalikų tikėjimo. Neatsitiktinė šiame kontekste atrodo žinia, jog naujajame katechezių cikle, vyksiančiame popiežiaus bendrųjų audiencijų metu, bus kalbama apie Šv. Mišių svarbą bei Eucharistiją kaip realų Dievo buvimą su savo tauta.

Krikščioniškas tikėjimas šiandieniniame sekuliariame bei globaliai ir technologiškai vienodėjančiame pasaulyje nėra savaime suprantamas dalykas. Ne išimtis ir Lietuva. Tikėjimas šiame kontekste – tai daugių daugiausia tėvų ar senelių perduota kultūrinė tradicija. Trejybinis Dievas bei jo vardai šiandieniam žmogui yra tapę žodžiais, neturinčiais sąsajų su realia jo gyvenimo patirtimi. Bažnyčia kaip institucija turi vis mažiau reikšmės, nes ne vienas pasakytų, kad tiki savo vidaus gelmėse, ir todėl joks formalus bažnytinis darinys nebeturi būtinos reikšmės. O kas galėtų paneigti, jog dvasingumas kyla iš žmogaus vidaus? Kontekstas tokiems įsitikinimams – šiuolaikinė kultūra, besiremianti laisvo autentiško individo ir uždarų ideologinių sistemų priešprieša. Šitokia situacija skatina sugrįžti link tikėjimo pamatų ir suprasti, ką reiškia pamatiniai žodžiai – tokie kaip Jėzus Kristus, Šventoji Dvasia, Eucharistija ar Bažnyčia – išreiškiantys krikščioniškojo tikėjimo esmę. Daugumai jaunų žmonių, kritikuojančių Bažnyčią kaip instituciją ir laisvą mąstymą varžančių dogmų kūrėją, reali asmeninė patirtis tampa atskaitos tašku vertinti Evangelijos žinios tikrumą. Tai tampa nuoroda pačiai Katalikų Bažnyčiai – kaip skelbti bei aiškinti Evangeliją, kad jos žinia prabiltų šiandienio žmogaus patirčiai ir ją vestų link paties Dievo bei šventųjų bendrijos patirties?

Bet gręžtis link Šaltinio svarbu ne vien tik sekuliariam šiuolaikiniam žmogui (nepamirštant fakto, kad krikščioniškos kultūrinės tradicijos paveiktuose kraštuose dauguma jų kūdikystėje buvo pakrikštyti). Krikščionis, pasinėręs į veiklų gausybę, šitokios katechezės taip pat yra reikalingas. Tikriausiai neapsiriktume, skubėjimą bei smalsuolišką naujovių ieškojimą ir išsiblaškymą laikydami neatskiriamu šiuolaikinio žmogaus bruožu. Jis neaplenkia ir kataliko. Todėl, kaip pasakytų mano labai gerbiama ir neseniai atrasta autorė Simone Weil, dera vėl sukaupti dėmesį. Pilietinio pobūdžio veiklos, vykdomos parlamentiniu ar nevyriausybinių organizacijų lygmeniu, kurių tikslas ginti neatimamą žmogaus orumą. Karitatyvinė krikščionių veikla. Psichoterapiniu lygmeniu krikščionių vykdomas žmogaus asmenybės atkūrimas. Visos šios veiklos yra geros, naudingos ir būtinos. Vis dėlto, būtų neteisinga manyti, jog jos turėtų būti savitikslės. Iškėlus prasmės klausimą, netrunka paaiškėti, jo visa ši pilietinė, karitatyvinė ar psichologinio-psichoterapinio pobūdžio veikla remiasi Bažnyčios pareiga bei rūpesčiu siekti kiekvieno žmogaus sielos išganymo, kuris ateina iš bendravimo su Kristumi bei veda link Jo. Šiame kontekste yra labai svarbūs popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiai, pasakyti katechezėje apie apaštalą Paulių: ,,Svarbiausia štai kas: krikščioniškoji etika randasi ne iš įsakymų sistemos, bet yra mūsų draugystės su Kristumi padarinys. Tokia draugystė daro įtaką gyvenimui: jei ji yra tikra, ji įsikūnija meilėje artimui ir joje save įgyvendina. Dėl to bet kuris etinis nuosmukis neapsiriboja individualia sritimi, bet sykiu yra asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo nuvertinimas: nuosmukis  kyla iš tokio nuvertinimo ir turi jam lemiamą įtaką.“. (2008 11 26)

Šv. Mišių svarbos klausimas turi ir ekumeninio dialogo aspektą. Jeigu katalikas tiki, jog Šv. Mišiose susitinka su gyvuoju Kristumi, tai tampa kontekstu dialogo su kitais krikščionimis, ar tai būtų kaimynai, draugai bei kolegos darbovietėje, kurie taip pat yra pakrikštyti ir tiki triasmeniu Dievu. Vis dėlto Šv. Mišių temos tokiame dialoge apeiti niekaip neišeina, nes katalikiška bendrystės su Kristumi samprata remiasi Eucharistijos sakramento asmenine-bendruomenine patirtimi.

,,Ne suprasti naujus dalykus, o turint kantrybės, dedant pastangų ir taikant metodą visa savo esybe suprasti akivaizdžias tiesas“. (S. Weil. Sunkis ir malonė. 118 p.)

Nuotrauka iš cathopic.com