Popiežiaus savaitė #5


Aptariant praėjusios savaitės įvykius Vatikane, verta žvelgti šiek tiek atgal ir džiugiai prisiminti – naujuoju Vilniaus Arkivyskupijos vyskupu augziliaru paskirtas iki tol Telšių vyskupijos katedros administratoriaus pareigas ėjęs kunigas Darius Trijonis!

Praėjusią savaitę popiežius turėjo keletą visai Bažnyčiai bei Lietuvos valstybei svarbių susitikimų. Dalį jų paminėsime: susitikimą su Irako Chaldėjų Bažnyčios atstovais, Jungtinės Biblijos draugijos santykių su Bažnyčiomis komiteto nariais bei susitikimą su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu. Taip pat svarbus praėjusios savaitės įvykis –  Popiežiškosios Gyvybės akademijos reforma. Vykdant ją, pertvarkytas statutas, priimti nauji nariai (dalis jų yra jauni tyrinėtojai) bei sušaukta atnaujintosios akademijos visuotinė narių asamblėja.

Taip pat dera atkreipti dėmesį į dvi praėjusią savaitę Vatikane pasakytas popiežiaus kalbas. Šios kalbos buvo pasakytos Popiežiškajai gyvybės akademijai bei Grigaliaus universitete Romoje vykusio kongreso „Apie nepilnamečių orumą skaitmeniniame pasaulyje“ dalyviams. Jos svarbios tuo, jog padeda suprasti šio pontifikato aktualųjį tikslą. „Žmonija šiuo metu gyvena ypatingą savo istorijos laikotarpį. <…> Vienas pagrindinių dabartinio meto bruožų yra viso dėmesio sutelkimas į žmogaus suverenumą supančios tikrovės atžvilgiu. <…> Žinoma, <…> turime pripažinti, kad visiškai teisėtas yra žmogaus noras kelti savo gyvenimo kokybę, kad to siekti yra reikalingi ekonominiai ištekliai ir techninės priemonės. Tačiau negalime nematyti ir nežaboto materializmo, kuriuo pasižymi ekonomikos ir technikos sąjunga, žiūrinti į žmogų kaip į priemonę, panaudojamą galios ir pelno siekimui, ir po to išmetamą.“ Antrajame susitikime pasakyti labai panašūs žodžiai: ,„Gyvename naujame pasaulyje, kurio, būdami jauni, nebūtume galėję įsivaizduoti“, konstatavo popiežius, kalbėdamas apie „skaitmeninį pasaulį“, nepaprastą mokslo ir technologijų vaisių, per trumpą laiką pakeitusį ne vien mūsų būdą bendrauti, gyventi, bet ir patį būdą mąstyti bei save suvokti.“

Ne tik šiose kalbose, bet ir Bažnyčios dokumentuose, tokiuose kaip „Laudato Si“ arba „Amoris Laetitia“, popiežius pabrėžia situacijos, kurioje šiandien gyvename, naujumą ir unikalumą. Keičiantis technologijoms (pavyzdžiui, internetui), vis sparčiau peržengiančioms nacionalinių valstybių sienas ir suteikiančioms galimybę individui bendrauti su visu pasauliu, sparčiai keičiasi ir žmonijos veidas. Mygtuko spustelėjimo greičiu vykstantis bendravimas iš esmės keičia ir iki tol vykusio bendravimo supratimą. Pavyzdžiui, anksčiau pornografija buvo prieinama tik žurnalo ar laikraščio pavidalu (ne visada nepilnamečiai tai galėdavo įsigyti), o šiandien internete nesunkiai prieinama didelė įvairovė lytinio bendravimo supratimą radikaliai keičiančių praktikų.

Popiežius pabrėžia šiandienės – unikalios – situacijos supratimo svarbą. Seni modeliai ir teorijos nebetinka, nes tikrovė, į kurią modeliai bei teorijos turi atsiremti, yra kitokia – globaliai ekonominė ir technokratinė. Popiežius kviečia Bažnyčią išeiti iš savęs ir eiti link šiame pasaulyje gyvenančio, kenčiančio ir vilties ieškančio žmogaus. Tačiau pirmiausia svarbu suprasti naują žmogaus situaciją ir patį žmogų. Nes nepažinusi šio sparčiai besikeičiančio, galimai nuo technologijų vis labiau priklausomo ir vis labiau globaliame chaose, paženklintame didelės emigracijos, pasimetusio žmogaus, Bažnyčia gali prarasti gebėjimą prabilti jam suprantama kalba.

Todėl visiškai neatsitiktinis Popiežiaus Pranciškaus pasirinktas ganytojiškas mokymo stilius, kurio esmė – kalbos paprastumas, taip pat yra atspindys jo siekio pasiekti kiekvieną žmogų. Skaitantieji šio pontifikato Bažnyčios dokumentus ar popiežiaus homilijas supranta, kad popiežius Pranciškus visų pirma yra ganytojas, bet ne akademinis profesorius, nors, beje, jis tikrai neslepia savo pagarbos mokslininkams. Popiežiaus žodžiai yra skirti visai Dievo tautai. Kartu tai – ganytojiško nuolankumo pavyzdys, Bažnyčios mokymą siekiant padaryti gyvą ir suprantamą ne tik akademikui ar dvasininkui, bet ir eiliniam darbininkui. Savo pavyzdžiu Pranciškus nuosekliai tęsia bei įkūnija savo paties kvietimą Bažnyčiai išeiti iš savęs link esančių ne tik arti, bet ir atsidūrusiųjų socialinio gyvenimo paribiuose.

Nuotrauka iš www.cathopic.com