Popiežiaus Pranciškaus savaitė #2

cathopic_1486413717243021

Pokyčiams reikia laiko ir kantrybės.

Mus pasiekiantis informacijos srautas leidžia pamatyti įvairias ir gana gausias problemas iš įvairių pasaulio vietų. Žinios keliauja greitai, skausmo, neteisybės bei siaubo akivaizdoje, natūralu, norisi greitų ir veiksmingų sprendimų. Tačiau neretai realybė mums parodo, jog sprendimai ir pokyčiai užtrunka, kartais dėl neryžtingumo, saugomų interesų, kartais dėl to, kad nebespėjame efektyviai reaguoti į iškilusius iššūkius, mes prarandame viltį kažką pakeisti ir nustojame domėtis problema.

Pasaulyje skaičiuojama milijonai įvairių denominacijų krikščionių, dėl savo tikėjimo persekiojamų žiauriausiais būdais: jie priversti palikti namus, kankinami, jų teisės yra ribojamos, neleidžiant savo tikėjimo išpažinti viešai, o už tokį išpažinimą yra baudžiami laisvės atėmimu, dažnai netenka net savo gyvybės. Taip aršiai krikščionys persekiojami ne tik artimuosiuose rytuose, bet ir kai kuriose Azijos bei Afrikos valstybėse. Tačiau Jordanijoje, Vatikano ambasados Amane bei Caritas organizacijos rengtoje konferencijoje apie šalyje prieglobstį radusius pabėgėlius iš kaimyninių šalių, specialistai pastebi, jog pasaulio dėmesys bei teikiama parama pabėgėlių stovykloms blėsta. Rodos jau atsiranda ženklų, liudijančių, jog šią naujieną keičia kitos, nors problema tikrai dar neišspręsta.

Neprarasti budrumo, kantrybės ir vėl sutelkti dėmesį į persekiojamus krikščionis ir ryžtingai siekti pokyčių jų situacijoje kviečia ir popiežius Pranciškus, paskelbdamas kovo mėnesio maldos intenciją už persekiojamus krikščionis. Malda mes ne tik atkreipiame dėmesį į konkrečią problemą, iššūkį ir Bažnyčiai, ir pasauliečiams. Krikščionys tiki, jog malda yra konkretus veikimas, stiprinantis tuos, kurie yra „karo lauke“. Tai nematomas pagalbos ir paramos frontas, kuris neapsiriboja tik tyliu asmeniniu ar bendruomeniniu užtarimu, bet turi išaugti į konkretų gailestingumo darbą. Būtent tokiai maldai, kuri įkūnijama veiksmu, kviečia popiežius Pranciškus.

Vatikanas taip pat siekia pokyčių, šiek tiek kitokių, bet taip pat būtinų. Popiežius Pranciškus, tik užėmęs šias pareigas, iš karto ėmėsi veiksmų tęsti pirmtako pradėtas, o taip pat naujas reformas įvairiose srityse, finansuose, kurijos valdyme, siekiant nepilnamečių apsaugos nuo lytinės prievartos.

Pastaroji, viena būtiniausių reformų, praėjusią savaitę patyrė nesėkmę. Kaip žinia, popiežius Pranciškus yra įsteigęs Nepilnamečių apsaugos komisiją, vystančią bei įgyvendinančią priemones, kurios užkirstų kelią lytiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius Katalikų Bažnyčioje. Praėjusią savaitę atsistatydino viena šios komisijos narė Marie Collin. Komisijos pirmininkas Bostono kardinolas Sean O’Malley pripažino, kad tai yra smūgis, tačiau mano, jog toks žingsnis paskatins dar labiau darbuotis šioje srityje. Marie Collin pasitraukimas iš komisijos, kaip ji pati įvardina, yra reformoms besipriešinanti ir nepaslanki Romos kurija. Ji tikisi, jog šis pasitraukimas sukrės sistemą, bet tuo pačiu priduria, pokyčiai yra akivaizdūs, nors nėra tokie greiti, kaip tikėtasi. Tam pritaria ir kiti popiežiaus komisijos nariai, atkreipdami dėmesį, kad ilgalaikiai, ne tik elgesio, bet ir mąstymo pokyčiai yra lėti, įgyvendinami mažais žingsniais.

Dar viena svarbi Vatikane vykstanti reforma – tai finansų skaidrinimas. Šiuo procesu siekiama visą Vatikano finansų valdymą pritaikyti tarptautiniams viešojo sektoriaus valdymo standartams. Šią savaitę Ekonomikos komisija pristatė 2015 metų Vatikano finansinę ataskaitą. Jau praėjo ne vieneri metai, nuo Vatikaną sukrėtusių finansinių skandalų, kurie paskatino pertvarkas visame valdymo aparate. Natūralu 2017 metais tikėtis greitesnių rezultatų nei 2015 metų ataskaita , bet šis procesas yra apimantis visą Vatikano finansinę sistemą, ne tik praėjusių laikotarpių auditus, bet ir naujų, skaidrių ir efektyvių finansų valdymo sistemų kūrimą. Tad ir vėl, pasikeitimai pareikalauja laiko ir kantrybės.

Na, o besitęsiant Gavėniai, popiežius Pranciškus kalba apie gailestingumo šaknį – tai įsikūnijęs Dievas, Kristus, kuris yra konkretus asmuo. Atsisakę jo, mes paneigiame realybę ir tikėjimą padarome ideologija, kuri garbina abstraktų, neįsikūnijusį dievą. Priimti realybę reiškia priimti visą Kristų, jo gailestingumą, o taip pat ir jo kryžių.

Nuotrauka iš www.cathopic.com