„Pokemon Go“ – dialogo ir evangelizacijos galimybė


Jeigu dažnai keliaujate pėsčiomis arba mėgstate pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis, turbūt matėte daug žmonių, vaikščiojančių pirmyn atgal bei įnikusių į savo išmaniuosius. Taip, šis straipsnis apie naująjį žaidimą „Pokemon Go“. 

Pokemonai, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „kišeniniai monstriukai“. Šiuos monstriukus sukūrė kompanija Nintendo ir pirmą kartą pristatė viešumai 1996 m. vaizdo žaidimo pavidalu žaidimų sistemai „Game Boy“. Jaunesnioji karta augo žiūrėdami animacinį serialą „Pokemon“, kai kurie rinko kortas ar žaidė kompiuterinius žaidimus ta pačia tematika. Vis dėlto tai, kas mano kartai yra labai gerai pažįstama, staiga nustebino ir pribloškė garbesnio amžiaus žmones. Pavojaus varpais socialiniame tinkle „Facebook“ skambinti pradėjo kai kurie kunigai ir tikintieji, o egzorcistų naudojamuose iš lenkų kalbos verstuose klausimynuose jau seniai įtrauktas klausimas „Ar žaidėte pokemonus?“

„Pokemon Go“ yra išplėstinės realybės žaidimas – jis vyksta vaikščiojant po realų pasaulį, o mobiliojo telefono ekrane matomi žaidimo elementai, kurių realybėje nėra ir kuriais pastaroji yra papildoma, išplečiama. Tokio tipo žaidimai kuriami jau 16 metų, jie atsirado vos tik paplito išmanieji telefonai su GPS navigacijos funkcija ir susidarė pakankamai didelė rinka. Vienas iš tokių žaidimų, „Ingress“, jau seniai populiarus ir Lietuvoje. Pokemonai kaip reiškinys irgi egzistuoja jau 20 metų. Tad kodėl susijungus šiems dviems elementams staiga kilo toks furoras? „Pokemon Go“ yra pirmasis išplėstinės realybės žaidimas, turintis tokį milžinišką žaidėjų kiekį (šį žaidimą visame pasaulyje žaidžia daugiau žmonių negu socialinis tinklas „Twitter“ turi vartotojų), kas, žinoma, ir lėmė tokį platų atgarsį visuomenėje.

Kiekvienas naujas ir populiarus fenomenas iššaukia labai skirtingas reakcijas – vieni džiaugiasi inovacijomis, antri įspėja apie galimus pavojus, o treti kelia moralinę paniką. Pastarasis sociologijoje vartojamas terminas apibūdina baimės ir grėsmės jausmo kupiną reakciją į kažkokį fenomeną, naujovę ar žmonių grupę. Jai būdingas „mes prieš juos“ mentalitetas, neadekvatus arba išpūstas aptariamo reiškinio įsivaizdavimas bei staigus įsiplieskimas, o po to – lygiai toks pat staigus dingimas iš viešojo diskurso. Šiais reiškiniais dažnai naudojasi politikai, kad galėtų praplėsti elektoratą ir suvienytų žmonės po savo vėliava kovai prieš menamą arba išpūstą grėsmę. Religiniai autoritetai irgi tuo pasinaudoja (nebūtinai sąmoningai), kad įtvirtintų savo aktualumą viešajame gyvenime bei palaikytų norimą tikinčiųjų pasaulėžiūrą. Moralinės panikos apraiškų galima atrasti ir katalikų bendruomenėje. „Pokemon Go“ žaidime įžvelgiama sąsajų su demonais, piktinamasi, jog paaugliai eina į bažnyčias gaudyti pokemonų ir bijoma, kad juos begaudydami žaidėjai papuls po mašinų ratais. Užsižiopsoti galima ir klausant muzikos, skaitant telefone knygą ar tikrinantis savo „Facebook“ paskyrą – čia kaltas žioplumas ir neatsakingumas, o ne pati veikla, tad vargu ar pokemonų gaudymas sukels daugiau avarijų negu žinučių rašymas, vairuojant automobilį.

Sąsajos su nematomu dvasių ir demonų pasauliu šiame žaidime įžvelgiamos dėl liūdno polinkio „sureliginti“ kultūros fenomenus. Filmų, spektaklių ir žaidimų siužetams tiesmukai pritaikomi krikščioniški simboliai, bandoma viską įsprausti į gėrio ir blogio kovą. Ir žinoma, vienoje pusėje kovoja angelai, o kitoje – demonai. Nors krikščioniška simbolika, temos bei įvaizdžiai yra mums labai artimi ir svarbūs, tačiau šiuolaikinės kultūros apraiškos ne taip lengvai pasiduoda grubiam išrūšiavimui po įprastus teminius stalčius. Ypač, kai kalbame apie kitoms, ne europinėms, kultūroms priklausančius kūrinius. O pokemonai juk gimė Japonijoje. Galima būtų ieškoti sąsajų su šintoizmu, tradicine japonų religija, kuri teigia, kad mūsų aplinkoje egzistuoja daugybė įvairių magiškų būtybių, kurios visos turi savo vaidmenį ir vietą bendroje pasaulio tvarkoje. Nenorint giliau lįsti į religijotyros ir kultūros istorijos sritis, pakaks paminėti, kad pokemonų kūrėjas Satoshi Tajiri juos kūrė įkvėptas net ne tradicinės japonų religijos, bet savo hobio – vabzdžių kolekcionavimo. Turint tai omenyje, pasidaro aišku, kodėl tokios ryškios kolekcionavimo ir pokemonų mainų sąsajos didžiojoje dalyje žaidimų šia tema. „Probleminis“ aspektas yra pokemonų kovos. Pokemonai yra sugaunami ir naudojami kovoti prieš kitų žaidėjų (pokemonų trenerių) pokemonus. Moralinė panika taip pat sustiprinama būgštavimais, jog ši fantastinio žaidimo mechanika yra grėsmė vaikams: neva jie iš šio žaidimo išmoks, kad galima ir naudinga yra bandyti išsikviesti dvasinio pasaulio būtybes ir bandyti palenkti jas savo valiai.

Ar nėra taip, jog priimdami tokią interpretaciją kaip visiškai pagrįstą, vis labiau užsidarome siaurame realybės ir kultūros suvokime, kuriame tik tai, kas pažodžiui atkartoja Šventąjį Raštą ir turi aiškias krikščioniškas etiketes, yra priimtina, o visa kita – piktojo darbai ir puolimas? Mes, kaip tikinčiųjų bendruomenė, tokiu požiūriu užsidarome nuo aplinkinio pasaulio, kuriame esame pakviesti gyventi ir skleisti Gerąją Naujieną. Prarandame sąlytį su aktualijomis ir sparčiai besikeičiančiais laiko ženklais, todėl negebame suprantama kalba iliustruoti ir komunikuoti mūsų tikėjimo turinio. Taip pat pradedame įtariai žiūrėti į tai, ko iškart neperprantame, nes išmokstame per greitai užklijuoti „blogio“ ar „mirties kultūros” etiketę, paversti tai tam tikra kliše. O sekuliarioji visuomenės dalis sulig kiekvienu tokiu incidentu kaupia „kodėl neiti į Bažnyčią ir ja nesidomėti“ argumentų atsargą.

Apaštalas Paulius, pamatęs altorių nežinomam dievui, jį panaudojo kaip bendro sąlyčio tašką, kad prabiltų apie tai, kas jam gyvenime yra svarbiausia. Kodėl gi mes negalėtume pabandyti padaryti to paties? Paieškoti, ką pokemonų populiarumas mums sako apie mus supantį pasaulį ir, galbūt, panaudoti tai evangelizacijai? Šio žaidimo pasekmės yra akivaizdžios – žaidėjai eina į lauką, ilgai vaikšto gryname ore ir ieško pokemonų. Tokio masto pasisekimo pavydėtų daugelis sveikatingumo ir aktyvumo programų. Šis žaidimas tampa puikia galimybe pradėti pokalbį su kitais žaidėjais ir skatina socialinių įgūdžių lavinimą. Taip, krikščionybė mus moko kitokio dvasinio pasaulio supratimo, negu „Pokemon Go“ žaidimo pasaulis. Tačiau viską, kas neatitinka mūsų suvokimo, priskirti demonų veiklai būtų žmogiška, pernelyg žmogiška. Tikiu, kad galime geriau.

Catholicnews.com portalas išspausdino straipsnį*, kuriame pateikia kelis patarimus, kaip į šį fenomeną galėtų reaguoti krikščionių bendruomenė. Štai viena iš idėjų: bažnyčioje budintis kunigas, kuris galėtų užkalbinti pokemonus gaudyti atėjusius jaunuolius. Žinoma, būtina nustatyti tam tikras ribas, perspėti, kad Mišių metu jų gaudyti nereikėtų, kad būtų išlaikomas pagarbus elgesys, nebūtų ieškoma koplyčiose ar už altoriaus pasislėpusių pokemonų. Tačiau šalia to nepamaišytų ir trumpas papasakojimas apie pačią Bažnyčią arba pasiūlymas pasikalbėti ar atlikti išpažintį. Šis žaidimas į bažnyčias arba prie jų pritrauks žmonių, kurie kitais atvejais į jas neitų, tad tai puiki proga užmegzti kontaktą. Pokemonai bažnyčiose pasilikti tikrai nepaskatins, bet čia turime progą parodyti savo kūrybingumą, kad prisiartinę prie mūsų bažnyčių durų žaidėjai pakeltų akis nuo išmaniųjų ir apsižvalgytų aplinkui. Užtektų, pavyzdžiui, suteikti galimybę pasikrauti išmanųjį telefoną (žaidimas labai greitai išsekina bateriją). Žvarbesniu ar lietingu oru galima pasiūlyti sušilti prie puodelio arbatos. Jei norite padidinti tokio jaunimo srautus į savo parapiją, galite žaidime nusipirkti pokemonų masalo ir jį padėti prie artimiausios pokemonų stotelės. Tai pritrauks daugiau pokemonų, taigi ir daugiau žmonių.

Visai nereikia būti žaidimo „Pokemon Go“ fanais, kad galėtume kūrybingai pasinaudoti susidariusia situacija. Žvelgdami į tokius fenomenus, kaip į dialogo galimybę, mes „nušauname du zuikius vienu šūviu“. Pirma, parodome, kad Bažnyčia „gyvena“ ir pasaulyje, ji nėra mūrinėmis sienomis apjuosta tvirtovė, bet gyva, įsiklausanti, priimanti bendruomenė. Antra, mes galime susitikti tuos žmones, kurie, jei ne žaidimas, prie bažnyčių visai neprieitų ir, pasiūlydami kur kas daugiau nei šis ar bet koks kitas žaidimas gali kada nors pasiūlyti, turime šansą padėti tiems žmonėms pažinti Bažnyčią ir susitikti Dievą. Viskas priklauso nuo mūsų kūrybingumo ir gudrumo.

Mes, Bažnyčia, esame kviečiami apaštalauti savo aplinkoje, ieškoti naujų ir veiksmingesnių būdų prabilti ir atliepti į prigimtinį žmogaus prasmės ieškojimą. Jeigu nepasiduosime naujovių ar kitoniškumo baimei, o bandysime atrasti naujus būdus perteikti mūsų tikėjimą ir naudotis visais prieinamais įrankiais, gal surasime naujų darbininkų pjūčiai.

  • http://www.catholicnews.com/services/englishnews/2016/churches-among-those-swept-up-in-pokemon-go-craze.cfm