Ar ir už ką balsuotų… Jėzus?


Šis tekstas turi du adresatus. Pirmiausia, skiriu tiems, kurie save laiko katalikų bendruomenės dalimi. Mūsų tikėjimas mus įpareigoja būti aktyviais piliečiais ir kadangi gyvename demokratinėje šalyje, kurioje rinkimai yra vienas iš jos kūrimo įrankių, dalyvauti rinkimuose yra mūsų pareiga. Sunku būtų pasakyti už kurį politiką konkrečiai, bet Jėzus tikrai balsuotų. Bet už ką balsuoti mums?

Šis klausimas prieš kiekvienus rinkimus tampa dideliu sąžinės rūpesčiu. Padorumas, sąžiningumas, protingumas, darbo išmanymas yra visiems suprantamos savybės, kurias visi norime atpažinti savo kandidatuose. Mums katalikams dar ypač rūpi pamatinės, todėl ir bendražmogiškos vertybės, kurios nurodo į moralinius pasirinkimus, o šie savo ruožtu, nori ar nenori, formuoja politinius ir praktinius sprendimus. Tad šis tekstas pirmiausiai yra bandymas apžvelgti kelis pagrindinius principus.

Tekstą taip pat skiriu ir visiems, kurie nelaiko savęs katalikais: ir tiems, kurie pyksta, kai Bažnyčia „kišasi“ į politika nors, neva, ji neturi tam teisės, ir tiems, kurie (tiek pykdami, tiek nepykdami) norėtų sužinoti, ką mes patys, katalikai, galvojame apie Bažnyčią ir jos kišimąsi ar nesikišimą į politiką.

Piliečiai yra katalikai, katalikai yra Bažnyčia

Pradėkim nuo to, kodėl raginimas Bažnyčiai nesikišti į politiką mums atrodo nelogiškas ir varžantis mūsų – katalikų, o tai reiškia ir šios valstybės piliečių, – teises. Bažnyčia nėra tik hierarchija, kunigai bei kiti dvasininkai. Mums Bažnyčia yra kiekvienas jos narys, kuris tuo pačiu yra ir tam tikros visuomenės dalis, tam tikros valstybės pilietis. O tik po to Bažnyčia yra organizacija, institucija, kuri, kad būtų patogiau kartu gyventi bei veikti, suorganizuota į tam tikrą struktūrą.

Greičiausiai, skundžiantis, jog Bažnyčia kišasi į politiką, turima galvoje Bažnyčią kaip instituciją – didelę ir galingą. Tačiau prieš piktinantis, derėtų pagalvoti apie du dalykus. Pirma, kartais ši institucija, hierarchų ar jų deleguotų ekspertų asmenyje, „kišasi į politiką“, nes atstovauja tam tikrą visuomenės dalį. Tam teisę ji turi, kaip ir bet kuri kita organizacija ar visuomenės grupė, viešoji įstaiga, asociacija ar bendruomenė, jei politikoje priimami sprendimai toms visuomenės grupėms rūpimais klausimais. Demokratinė santvarka mums tokią teisę žada ir garantuoja.

Antra, mūsų, katalikų, supratimu, Bažnyčia „kišasi“ į politiką ir kiekvieną kartą, kai katalikai eina balsuoti ar dirba politinėse struktūrose ar nebažnytinėse visuomeninėse organizacijose, kurios veikia politiniame lauke. Gal ir nepatikėsite, vyskupai neliepia mums to daryti. Tarp katalikų yra pakankamai iniciatyvų, susirūpinusių, atsakingų žmonių, kurie imasi visuomeninės veiklos ir niekam neliepiant. Dar daugiau, mūsų tikėjimas mus įpareigoja savo įsitikinimus reikšti ne tik namuose ar kitose privačiose bei bažnytinėse erdvėse, bet ir viešai, visose gyvenimo srityse, taip pat ir politikoje. Mums tikėjimas yra ne tik religinės praktikos, atliekamos bažnyčioje. Tai patirtis, kuri daro (ar turėtų daryti) įtaką visam gyvenimui – santykiams, darbui, elgesiui su aplinka, politinėms ir kitoms pažiūroms. Vyskupai kartas nuo karto tik primena šią pareigą, parašydami, pavyzdžiui, priešrinkiminį ganytojišką laišką su paraginimu balsuoti. Bet pareigą aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime lemia ne vyskupų žodžiai, o mūsų pasirinktas tikėjimas.

Tad kai kalbama, jog Bažnyčia neturi kištis į politiką, mums, katalikams, tai reiškia, jog kažkas nori apriboti dalies piliečių (o ši dalis Lietuvoje yra gana didelė) teisę dalyvauti mūsų visuomenės kūrime ir bendruose sprendimuose. Ir visai nesvarbu, ar tas dalyvavimas yra tiesioginis, ar per atstovus. Laisvoje, demokratinėje šalyje neturėtų būti net užuominų apie tai, nes toks ribojimas pamina vieną iš pamatinių žmogaus teisių: religijos ir sąžinės laisvę.

Nauda Bažnyčiai ar visiems?

Kam naudinga, kad Bažnyčia „kišasi“ į politiką? Arba, vertingiau būtų klausti – visuomenė laimi ar pralaimi, kai Bažnyčia, t. y. katalikų bendruomenė, dalyvauja politikoje? Vyskupai primena ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms: „Tam, kad krašte būtų vadovaujamasi teise bei klestėtų ekonomika, būtina moralinė kultūra.“ Moralinė mūsų šalies ir apskritai visuomenės kultūra yra didžiausias Bažnyčios rūpestis ir siekis politinėje srityje.

Taip, teisingumas (ir ne tik jausmas, bet ir reali jo patirtis), taip pat ekonominė gerovė – tie uždaviniai, kuriuos mes pirmiausiai keliame politikams. O su visu kitu mes susitvarkysim patys. Juk galiausiai esam laisva, kūrybinga, sunkiai dirbanti tauta. Vis dėlto Bažnyčia, t. y., tiek dvasininkai, tiek visa katalikų bendruomenė, turėtų priminti politikams, kad ekonominė gerovė, mokslo pažanga, tikras teisingumas yra neatsiejami nuo moralės, o šios pagrindas yra „besąlygiška pagarba žmogui“ (iš ganytojų laiško). „Besąlygiška“ reiškia, kad žmogus yra gerbiamas, saugomas ir jam padedama, kai reikia, nepriklausomai nuo jo statuso, išsivystymo, amžiaus, gyvenamos vietos, išvaizdos ir t. t. Gerbiami ne tik jo pasirinkimai ar nuomonės, bet taip pat ir tai, kas jis yra: vyras arba moteris, asmuo, kuriam reikia santykio su kitais, kuris turi galią ir pareigą darbu kurti savo aplinką.

Šis pamatinis principas turėtų nurodyti kryptį visiems politiniams sprendimams. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas yra lobynas, kuriuo galėtų pasinaudoti ir finansų, ir aplinkos, ir švietimo ministrai. Ir ne dėl to, kad įtiktų tai didelei ir galingai organizacijai, visai ne. Bet dėl, kad tai yra ne tik dvasininkų ar teologų, bet ir įvairių sričių specialistų bei filosofų šimtmečiais kaupta patirtis ir jos apmąstymas.

Kol kas, atsižvelgiant į mūsų dienų aktualijas, sustokime ties trimis sritimis. Šioms temoms pasirodžius mūsų politinėje dienotvarkėje, paprastai Katalikų Bažnyčia susilaukia daugiausiai kritiškų komentarų (nors kartais oficialūs Bažnyčios atstovai nieko su tuo bendro ir neturi).

Žmogaus gyvybės apsauga nuo pradėjimo iki natūralios mirties

Tai yra pirmoji „nauda“, kurios siekia katalikų bendruomenė. Tai daugiasluoksnė sritis, liečianti daug aktualių klausimų: abortus, eutanaziją, dirbtinį apvaisinimą.

Principas, jog kiekvienas žmogus yra besąlygiškai vertingas čia praktiškai atrodytų taip: kiekvienas pradėtas žmogus turi teisę gimti. Kad ir kaip bandytume kontroliuoti gamtą, mes nesame gyvybės šeimininkai ir nei vienas mūsų neturime teisės nuspręsti, kas gali gimti, o kas ne. Ir čia klaidinga būtų manyti, kad moterį siekiame kontroliuoti ir palikti likimo valioje. Ne, kaip tik atvirkščiai – moteris yra verta daug daugiau nei abortas. Norėdami suteikti vaikui šansą gimti ir gyventi, mes saugome pačią moterį. Gerbiame jos kūną, nesikišdami drastiškai į natūralius procesus. Ir gerbiame ją kaip asmenį, pasiūlydami ne valstybei greičiausią bei pigiausią išeitį – abortą, bet realią pagalbą situacijoje, kai moteriai yra sunku. Ne vaikas yra problema, kurią reikia pašalinti, o vienišumas, ekonominis nepriteklius, socialinė izoliacija. Pašalinus vaiką, problemos savaime neišsisprendžia.

Panašią logiką galima taikyti ir eutanazijos atveju. Problema yra ne sergantis ar mirštantis žmogus. Problema yra liga, skausmas, vienišumas. Tad valstybė neturėtų siūlyti atsikratyti žmogaus vien dėl to, kad nesugeba pasirūpinti oriu gyvenimu iki pat natūralios jo mirties. Šioje srityje katalikų bendruomenė siūlo vystyti paliatyvią slaugą, kurioje susijungia medicininės priemonės, palengvinančios skausmą ir kančią bei žmogiškumas, kai nei vienas nėra paliekamas vienas paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Eutanazijos nereikėtų painioti su dirbtinėmis, agresyviomis ir neproporcingomis priemonėmis prailginti gyvenimą. Mes taip pat turime teisę numirti, bet tuomet, kai ateina laikas.

Dar viena jautri sritis – dirbtinis apvaisinimas. Ne, Bažnyčia nėra prieš dirbtinį apvaisinimą. Duok Dieve visiems susilaukti savų vaikų! Katalikai tik primena, kad mokslo pažanga yra neatsiejama nuo moralės. Šiuo atveju, tokios procedūros, kurių metu eksperimentuojama su žmogaus (ne kokio kito gyvūno) embrionais, neužtikrinamos pradėtų vaikų pamatinės teisės (pavyzdžiui, žinoti tėvą ir mamą ar turėti abu tėvus) yra nemoralios, neetiškos.

Net ir netikinčio ar ne kataliko, ir net ne krikščionio, sveikas protas sako, kad moralė ar etika yra būtinas kriterijus pažangai matuoti, jei norime, kad toji pažanga mūsų pačių nesunaikintų. Ir vėl, istorija mums jau yra pateikusi ne vieną pamoką, kai vardan mokslo ir progreso nukenčia patys silpniausi ir pažeidžiamiausi. Taip, moralė ir etika mus riboja, bet šios ribos ne atima kūrybiškumą, bet kaip tik atskleidžia dar didesnį potencialą, nes suderinti progresą ir moralę yra daug sunkesnis ir daugiau reikalaujantis iššūkis. O mokslinis progresas garantuos visuomenės pažangą tik tada, kai neatskirsime jo nuo etikos bei moralės.

Šeima ir santuoka

Tai sritis, kurioje mes kiekvienas turime ką pasakyti, nes kiekvienas mūsų gimėme ir augome vienokioje ar kitokioje šeimoje. Mes kiekvienas pažįstame, kas yra šeima, nes arba patys kuriame aplinką, kurią vadiname šeima, arba mus gyvenimas apdovanoja galimybe atsidurti tarp tokių žmonių, kuriuos laikome savo šeima. Ir tos asmeninės patirties niekas nepakeis.

Tik katalikai, kaip ir kiti žmonės, kurie vadovaujasi sveiku protu, vis dar yra įsitikinę, kad realybėje yra objektyvių dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų sprendimų, nuomonės ar emocijų. Tai yra mūsų prigimtis, kuri yra bendra mums visiems.

Visi gimėme vyrais arba moterimis. Nors tuo kai kas gali ir suabejoti, būtų kur kas sunkiau paneigti, kad visi gimėme iš vyro ir moters. Tai yra duotybė, tiesa apie žmogų ir besąlygiška pagarba žmogui reikalauja pagarbos ir šiai tiesai. Tai, kad visuomenė vyro ir moters sąjungai, kurioje gali atsirasti vaikai, suteikia ypatingą statusą, kaip tik ir išreiškia tą besąlygišką pagarbą.

Tas statusas vyrui ir moteriai suteikiamas susituokiant. Jei nebūtų santuokos, tai nebūtų aišku, kad toji pora tokio statuso nori. O tą statusą mes vadinam šeima. Jis yra ypatingas ne tik dėl pačių sutuoktinių, bet ir dėl vaikų, kurie gali atsirasti. Šeimos statusas parodo, jog žmonės yra susiję ypatingais ryšiais, kurių pagrindas yra lytiškumas – buvimas vyru ir moterimi.

Katalikai nori, kad tokia santuokos ir šeimos reikšmė būtų išlaikyta ir sustiprinta teisiškai. Nes tai, pirmiausia, pagerbia vyrą ir moterį, kurie įsipareigoja vienas kitam. Antra, vaikui yra geriausia augti su savo tėvais, kurie yra įsipareigoję vienas kitam. Teisinis šeimos, kylančios iš santuokos, išskyrimas kaip tik tai pabrėžia ir sustiprina.

Religijos ir sąžinės laisvė

Visas šias sritis apjungia mūsų laisvė. Laisvė mums kaip bendruomenei, kaip Bažnyčiai apie tai garsiai ir viešai kalbėti, diskutuoti ir nebijoti, kad už nuomonės išsakymą būsime menkinami ar net baudžiami. Laisvė katalikiškoms šeimoms mokyti savo vaikus šių principų ir gyvenimo pagal juos. Laisvė specialistams savo darbo srityje nedaryti jų sąžinei prieštaraujančių veiksmų, atliekant abortus, eutanaziją ar neetiškas dirbtinio apvaisinimo procedūras. Tai yra ir laisvė rinkėjams rinkti tokius politikus, kurie šiuos principus paverstų konkrečiais sprendimais. O tai pat laisvė politikams spręsti ir balsuoti pagal jų įsitikinimus ir nebijoti, kad dėl šių sprendimų jie bus izoliuoti ar neteks darbo.

Už ką balsuoti?

Trumpai aptarėme tik keletą sričių, kurios rūpi katalikų bendruomenei ir kurios pastaruoju metu yra itin aktualios mūsų šalyje. Apie kiekvieną jų galima dar daug ką pasakyti, tinkamiems praktiniams sprendimams reikia dar daug pokalbių. O kol kas katalikai turėtų ieškoti partijų sąrašuose tokių kandidatų,  „kurie vadovaujasi bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis, būtinomis pilnaverčiam bet kurios demokratinės visuomenės egzistavimui“ (iš ganytojų laiško).

Kaip juos rasti? Prieš šiuos rinkimus kaip niekad yra aktyvios įvairios visuomeninės ir katalikiškos organizacijos, kurios padarė didelį darbą stebėdamos politikų veiklą ir kaip šie balsavo praėjusioje kadencijoje dėl tų klausimų, kurie susiję su moralės kultūra. Taip pat verta kandidatams užduoti klausimus, susijusius su žmogaus gyvybės apsauga, pagarba šeimai, religijos ir sąžinės laisvei. Gali būti, jog šį kartą atsakymų iš jų nesulauksime. Kol kas klausimai apie moralės kultūrą mums neatrodo tokie svarbūs, kaip apie darbo vietas, migraciją ar eksportą. Bet pradžią padarykime ir svarbiausia, stebėkime, kaip mūsų išrinkti politikai savo darbą atlieka.

Mes kandidatams į seimą uždavėm 17 klausimų, susijusių su aptartomis sritimis. Po kiekvienu klausimu kandidatas gali pasirinkti vieną atsakymą: Visiškai sutinku, labiau sutinku, labiau nesutinku, visiškai nesutinku. Lauksime atsakymų ir sulaukę perduosime Jums.

Žmogaus gyvybės apsauga

  1. Ar pripažįstate visų žmonių gyvybės šventumą ir neliečiamumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties?
  2. Ar sutinkate, kad negimęs kūdikis irgi yra žmogus ir turi teisę į gyvybės apsaugą?
  3. Ar sutinkate, kad abortas – negimusios gyvybės nužudymas – yra blogis?
  4. Ar pritariate, kad abortai turi būti draudžiami įstatymu, o jeigu tai neįmanoma – kaip galima labiau ribojami?
  5. Ar sutinkate, kad su žmogaus embrionais neturi būti vykdomi eksperimentai ir kad jie neturi būti naudojami kaip eksperimentinė medžiaga medicinoje?
  6. Ar pritariate, kad eutanazija yra savaiminis blogis ir kad reikia priešintis mėginimams ją įteisinti?

Šeima ir santuoka

  1. Ar pritariate, kad šeima kyla tik iš vyro ir moters santuokos arba iš kraujo (giminystės) ryšio?
  2. Ar sutinkate, kad tėvai turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus?
  3. Ar sutinkate, kad valstybė neturi mokyti vaikus dalykų, prieštaraujančių teisėtiems šeimos įsitikinimams?
  4. Ar sutinkate, kad geriausia aplinka vaikui augti ir jį auklėti yra abiejų tėvų – tėvo ir motinos – šeima?
  5. Ar pritariate, kad vaikas negali būti atimtas iš šeimos, nebent tai kelia rimtą ir pagrįstą grėsmę jo gerovei?
  6. Ar pritariate, kad valstybė turi imtis priemonių stiprinti ir padėti šeimai, nes šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas?

Sąžinės ir religijos laisvė

  1. Ar pritariate, kad katalikai visuomet privalo balsuoti pagal sąžinę ir savo veiksmuose remtis Bažnyčios mokymu?
  2. Ar pritariate, kad medikai turi teisę neatlikti veiksmų (pavyzdžiui, aborto), prieštaraujančių jų religiniams įsitikinimams, o medicinos studentai – jų mokytis?
  3. Ar sutinkate, kad kiekvienas pilietis turi teisę viešai skelbti, išpažinti ir demonstruoti savo religinius įsitikinimus?
  4. Ar pritariate, kad nė vienas pilietis negali būti baudžiamas, diskriminuojamas ar persekiojamas – nei žodžiais, nei veiksmais – už savo religinių įsitikinimų demonstravimą ir teisėtą įgyvendinimą?
  5. Ar sutinkate, kad Bažnyčia turi teisę viešai išreikšti nuomonę dėl tų įstatymų, sprendimų ir veiksmų, kurie susiję su morale ir Bažnyčios mokymu?

 

Priešrinkiminis ganytojiškas laiškas
Nuotrauka iš Bernardinai.lt